Edukologės dr. Emilijos Sakadolskienės klausimai

1. Švietimo finansavimas

Daug švietimo politikos ekspertų teigia, kad valstybės požiūrį į švietimo svarbą nusako bendrojo vidaus produkto (BVP) procentas, skiriamas šiai sričiai. Seimas yra patvirtinęs Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, kuriose nurodoma, kad „šalies mastu švietimo reikmėms kasmet [reikėtų] skirti lėšų tiek, kad jos sudarytų ne mažiau kaip 6 procentus bendrojo šalies vidaus produkto“. Tai lygintina su procentais, kuriuos skiria Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančios valstybės. (Beje, šiaurinėje Europoje, kur matome geriausius švietimo rodiklius, išleidžiama dar daugiau: Suomijoje - 6.1 proc., Norvegijoje - 6.2 proc., Švedijoje - 6.7 proc., Danijoje - 7.2 proc., Islandijoje – 8 proc.)
Tuo tarpu Lietuvoje BVP procentas, skiriamas švietimui, nuolat mažėja. 2001 m. švietimui buvo skirta 5,9 proc. BVP, 2005 m. – tik 5 proc., 2007 m. dar mažiau - 4.94 proc. Ta pati tendencija matoma ir pasižiūrėjus į mokslui bei studijoms skiriamas lėšas. 1999 m. šioms sirtims Lietuva skyrė 1.25 proc. BVP, o 2007 m. – tik 0,8 proc.

Klausimai:

Ar būdamas Seimo nariu sieksite, kad Seimo patvirtintos Valstybinės švietimo strategijos nuostatos būtų vykdomos, kad jose nurodytas BVP procentas būtų skiriamas švietimui? Koks švietimui skiriamas BVP nuošimtis būtų optimalus?
Gal turite kitų pasiūlymų dėl švietimui ir mokslui skiriamos BVP ir valstybės biudžeto dalies?

2. Pedagogo profesijos prestižas

Šiuo metu mokytojai sparčiai praranda motyvaciją dirbti. Daug faktorių turi įtakos pedagogo motyvacijai - bendra mokyklos atmosfera, fizinės darbo sąlygos, vadovų parama, leidžianti pedagogui savarankiškai ir oriai dirbti, mokinių elgesys, darbo krūvis, biurokratizacija, santykiai su tėvais, galimybės tobulinti kvalifikaciją ir, aišku, atlyginimas.
Šiandien mokytojai ir dėstytojai meta savo profesiją, gabiausi studentai nesirenka pedagogikos, o iš pedagogiką baigusiųjų tik 20 procentų eina dirbti pedagoginio darbo. Aukštosiose mokyklose kadrų problemos panašios. Visuomenė laiko pedagogo profesiją neprestižine.
Klausimai:

Kokių konkrečių priemonių imtumėtės pedagoginio darbo prestižui padidinti bei kvalifikuotiems pedagogams paskatinti ateiti ir likti dirbti švietimo įstaigose?
Ką Seimas galėtų padaryti, kad pedagogo profesijai netinkantys žmonės paliktų šią profesiją?

3. Mokyklos paskirtis

Vidurinės grandies pedagogai įvardija mokinių elgesio ir socializacijos problemas kaip vieną pagrindinių jų darbo trikdžių ir nusivylimų. Kai kurie teigia, kad švietimo būklė nepagerės, kol nepagerės visuomenės socialinė būklė. Tad mokykla skatinama prisiimti daugiau auklėjimo funkcijų – mokyti socialinių įgūdžių, sveiko gyvenimo būdo, vairavimo kultūros, pilietiškumo, tautiškumo ir lyčių santykių taisyklių.
Kiti teigia, kad tai - ne švietimo įstaigų funkcija, kad mokykloje reikia apsiriboti geru „klasikiniu“ išsilavinimu, nes nerimą kelia labai vidutiniški Lietuvos rezultatai, išryškėję tarptautiniuose mokinių pasiekimų tyrimuose (PIRLS, TIMSS bei PISA). Mokyklos programos bei pedagogai ir taip perkrauti, todėl neturėtų perimti šeimai ir bendruomenei priskirtinos atsakomybės.

Klausimas:

Ar, Jūsų nuomone, mokyklos paskirtis turėtų būti išplėsta – ar mokykla turėtų imtis daugiau vaikų socializacijos ir auklėjimo funkcijų nei iki šiol? Ar mokykla turėtų rūpintis tik tradiciniu ugdymo turiniu?

4. Švietimas visiems

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kito požiūris į neįgalių, nemotyvuotų, elgesio ir psichologinių sutrikimų turinčių žmonių poreikius. Siekiant mažinti jų socialinę atskirtį visuomenėje, mažinamas specialiųjų įstaigų skaičius ir vaikai integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas. Deja, mokytojai nėra parengti diferencijuotam visų gebėjimų ir poreikių vaikų mokymui. Šioms reikmėms neskiriama pakankamai resursų. Kai kas net aiškina, kad tokia integracija vyksta gabiųjų vaikų sąskaita ir jų poreikiais nepakankamai rūpinamasi.
Nuolat kartojamas „mokymosi visą gyvenimą“ lozungas. Europos Sąjunga skatina sudaryti geresnes mokymosi sąlygas bet kurio amžiaus ir bet kurios socialinės padėties žmonėms. Primenama, kad kvalifikacijos tobulinimas, persikvalifikavimas ir kokybiškas profesinis švietimas turėtų būti prieinamas visiems.

Klausimai:

Kokiomis priemonėmis Seimas turėtų gerinti specialių poreikių asmenų švietimą?
Kokie konkretūs sprendimai pagerintų Lietuvos piliečių galimybes mokytis visą gyvenimą?

5. Kas turėtų būti mokytoju?

Nūdienos mokytojui keliami aukšti reikalavimai. Iš esmės kalbama apie dviejų specialybių įsigijimą – ir mokomojo dalyko, ir pedagogikos. Ne be reikalo Suomijoje ir kitur pedagogikos studijų programos tęsiasi penkerius metus ir teikia dalyko specialybę, pedagogo kvalifikaciją bei magistro laipsnį. Aiškėja, kad per ketverius metus pernelyg sunku suteikti ir specialybę, ir tinkamą profesinį pasirengimą.
Lietuvoje yra stebėtinai daug programų, skirtų mokytojams rengti. Pradinių klasių ir kai kurių kitų specialybių mokytojus rengia net kolegijos, kuriose mokomasi vos trejus metus. Trūkstant mokytojų ketinama suteikti teisę mokytojauti žmonėms, neturintiems pedagogo kvalifikacijos, studentams.
Klausimai:

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos mokytojams keliami pakankamai aukšti kvalifikacijos reikalavimai?
Ar Jūs pritartumėte ar nepritartumėte siūlymui suteikti teisę dirbti mokykloje pedagogo kvalifikacijos neturintiems mokytojams ir taip spręsti šiandien iškilusią mokytojų stygiaus problemą?

6. Aukštojo mokslo prioritetai

Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos koncepcijose konstatuojama, kad mokymosi ir studijų turinys turi labiau atitikti darbo rinkos ir žinių visuomenės poreikius. Tai siejama su Ūkio ministerijos nuostata, kad žinių visuomenės siekis turi tapti prioritetinis. Taip pat pastebimas vis įtakingesnis pramonininkų ir verslininkų žodis sprendžiant, kokie turėtų būti Lietuvos aukštojo mokslo prioritetai ir siekiai. Didėja spaudimas skirti valstybės finansus aukštajam mokslui remiantis tik ūkio poreikiais bei aiškinant, kad to reikalauja riboti finansiniai ištekliai.
Tuo tarpu daug mokslininkų teigia, kad žinių visuomenė yra praeities etapas. Dabar norinčios sėkmingai konkuruoti visuomenės turėtų tapti kūrybos visuomenėmis. Dar kiti nuogąstauja, kad universitetai vis mažiau teikia jaunimui aukšto lygio išsilavinimą, o vis daugiau dėmesio skiria profesiniam specialistų rengimui. Humanitariniai mokslai tampa labiau saviraiškos sfera, o ne visapusiško išsilavinimo sudėtine dalimi. Baiminamasi, kad jauni žmonės bus galutinai pripratinti prie minties, kad tai, kas nenaudinga ūkiui, yra neverta studijų ir aukštojoje mokykloje nereikalinga.
Klausimai:

Ar pritariate, ar nepritariate universitetuose stiprėjančiai specializacijos ir profesinio rengimo tendencijai? Kodėl?
Ar pramoninkų ir verslininkų menami darbo rinkos poreikiai turėtų lemti aukštųjų mokyklų programų turinį ir valstybės finansuojamas studijų vietas? Kas dar turėtų daryti įtaką priimant šiuos sprendimus?
Seimui svarstant aukštojo mokslo reformos reikalus daug diskutuota apie finansus. Ką dar reikėtų reformuoti aukštajame moksle?

7. Aukštojo mokslo kokybė

Norint išlaikyti kaip galima didesnį studentų skaičių (tuo išsaugojant dėstytojų etatus ir finansavimą) priimami studijoms nepasirengę studentai, o studijų eigoje nuolaidžiaujama jų atsisakymui skirti pakankamai laiko ir pastangų studijoms. Daug dieninių studijų studentų dirba ir neskiria numatytų 40 valandų per savaitę paskaitoms ir savarankiškam darbui. Nėra tęstinių studijų sistemos, kuri leistų dirbantiems studentams ir magistrantams studijuoti ilgesnį laiką, nesistengiant dirbtinai įsprausti neįmanomą kreditų skaičių į tam tikrus laiko rėmus. Vakarinių ir neakivaizdinių programų studentams daromos dar didesnės nuolaidos, dar labiau žiūrima pro pirštus, o jiems išduodami diplomai niekuo nesiskiria nuo dieninių studijų.
Menkai apmokami aukštųjų mokyklų dėstytojai imasi papildomų krūvių, neturi laiko atnaujinti paskaitų turinio, negali skirti pakankamai dėmesio moksliniam darbui ar kvalifikacijos tobulinimui. Išorinis programų akreditavimas ir tikrinimas yra formalus ir nekelia pasitikėjimo.
Baigiamųjų darbų (bakalaurų, magistrantų ir doktorantų) bei kitų mokslinių darbų kokybė labai nelygi, kartais šie darbai parašomi nesąžiningai, o tai diskredituoja aukštąjį mokslą Lietuvoje. Prie tokios padėties prisideda menki bibliotekų fondai ir mažas valandų skaičius, numatytas mokslinių darbų rašymo kuravimui.

Klausimas:

Turint omenyje, kad Lietuvos aukštosios mokyklos yra autonomiškos, kokių priemonių galėtų imtis Seimas, skatindamas aukštojo mokslo kokybę?

8. Mokestis už aukštąjį mokslą

Siekdami gerinti studijų kokybę vis daugiau Europos universitetų įveda arba kelia mokestį už aukštąjį mokslą, nes valstybinio finansavimo nepakanka. Be abejonės, studentai tokias priemones vertina nepalankiai.

Klausimai:

Ar valstybė turi pareigą finansuoti kiekvieną studentą nežiūrint kaip jis mokosi?
Ar aukštasis mokslas Lietuvoje vieniems turėtų būti mokamas, o kitiems ne?
Ar valstybė turėtų skirti stipendijas išimtinai gerai besimokantiems? Ar „gerai“ mokytis reiškia gauti sąlyginai aukštą balų vidurkį (pvz., 8), ar pakanka baigti programą be skolų?
Ar turėtų būti suteiktos paskolos lengvatinėmis sąlygomis tiems, kas nori mokytis, bet neturi tam pinigų? Kokiais kriterijais reikėtų vadovautis?

9. Teisė mokytis valstybine ir gimtąja kalba

Lietuvos Švietimo įstatyme rašoma, kad „visos bendrąjį lavinimą teikiančios mokyklos turi užtikrinti lietuvių kalbos mokėjimą“. Ne paslaptis, kad jaunimo, baigusio mokyklas, kuriose mokoma ne valstybine, o kuria kita gimtąja kalba, lietuvių kalbos mokėjimo lygis dažnai būna nepakankamas.
Siekiant tokią padėtį keisti susiduriama su vietinių bendruomenių priešiškumu, ypač Pietryčių Lietuvoje.

Klausimas: